„Projektas – HOMO SOVIETICUS“

Įvadas

Tuskulėnų dvaro rūmuose rodoma ekspozicija „Projektas – HOMO SOVIETICUS“, kuria siekiama atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones kurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Tai bandymas suprasti Sovietų Sąjungoje ir sovietinėje Lietuvoje gyvenusį žmogų, kartais dar vadinamą homo sovieticus, ir kartu parodyti, kokiomis sąlygomis jis gyveno ir koks buvo.
Per daiktus, tekstus, atsiminimų fragmentus ir kitus tą pasaulį atspindinčius eksponatus siekiama atskleisti to laikmečio dvasią ir bendrus sovietinės epochos ypatumus. Siekiant pabrėžti sovietmečio daugialypiškumą ir vidinius paradoksus visa ekspozicija pateikiama trimis lygmenimis: viršutinėje ekranų ir eksponatų dalyje – tai, kas buvo matoma viešai, oficialiai skelbiama ir propaguojama; per vidurį – tai, kokia buvo žmonių kasdienybė, kas buvo laikoma „normaliu“ dalyku; apačioje – sovietinio „normalumo“ nukrypimai: nuo nusikalstamumo iki nepasidavimo ir priešinimosi sistemai ir t. t. Žinoma, toks padalijimas yra sąlygiškas – gyvenime juk viskas susipina. Galbūt ne vieno eksponato vieta kels abejonių ar atrodys, kad jį reikėtų perkelti kitur.
Eksponatų aprašuose siekta pabrėžti sovietinės tikrovės paradoksalumą, vidinį prieštaringumą. Visa tai atskleidžia esminį šios ekspozicijos bruožą – ji nebaigtinė, kaip nebaigtinis ir sovietmečio vertinimas ar pastangos jį suprasti.

Įvadas

Kultūra

Sovietmečiu vykdyta didelė kultūrinė revoliucija, kuria siekta sukurti naują, partinės ir valstybinės struktūrų kontroliuojamą, pažangiausią ir humaniškiausią pasaulyje sovietinę kultūrą. Pagrindinis jos tikslas buvo įdiegti žmonėms ideologizuotą pasaulėžiūrą. Paveikumo būtinybė lėmė menininkams keliamą griežtą reikalavimą, kad kūryba turi būti suprantama liaudžiai. Dėl to, įsigalėjus socialistiniam realizmui, itin kritikuoti modernesnės formos ieškojimai. Stalininei kultūrai būdingas besaikis Komunistų partijos, Sovietų Sąjungos pasiekimų ir vadovų, ypač J. Stalino, šlovinimas, rusų kultūros aukštinimas ir praeities, buržuazinės kultūros (taip pat ir lietuvių) niekinimas.
Po J. Stalino mirties kultūros politikoje vis mažėjo ideologinių suvaržymų, atsirado daugiau galimybių ne tik parodyti dalį „buržuazinio“ lietuvių kultūros palikimo, pristatant jį per marksizmo-leninizmo prizmę, bet ir kurti naujas raiškos formas. Gana daug galimybių teikė rėmimasis „lietuvių liaudies“ folklorine tradicija. Ja menininkai pateisino savo tikslą – modernią formą.
Vėlyvuoju sovietmečiu silpnėjant ideologiniam spaudimui, modernios Vakarų kultūros srovės vis lengviau pasiekdavo Sovietų Sąjungą, darė vis didesnę įtaką menui ir visuomenei. Imta masiškai žavėtis populiariąja Jungtinių Amerikos Valstijų kultūra, paskatinusia Sovietų Sąjungoje ir tokius neformalius jaunimo judėjimus kaip hipiai, pankai, metalistai ir kt. Vis dėlto net ir tokia modernizuota sovietinė kultūra gyventojų sąmonėje netapo visaverte vakarietiškos kultūros alternatyva.

Radiola „VEF RADIO“. Latvijos SSR, 1965 m. Rygos valstybinis elektrotechnikos fabrikas.__ „Kartą vėlyvą vakarą stotelėje prie konservatorijos, visai arti saugumo rūmų, laukiau troleibuso. Staiga išgirdau „Amerikos balso“ stoties transliaciją. Paskutiniųjų žinių, rankoje laikydamas mažą aparatą, klausėsi taip pat jaunas žmogus. Jis visai nesivaržė, kad toje stotelėje buvo daug laukiančiųjų, tarp jų ir vienas kitas uniformuotas.“ Skuodis V. Žaidimas KGB tinkluose. Vilnius, 1996.

Moralės ir vertybių kaita

Okupavus Lietuvą buvo svarbu pakeisti vietos žmonių ligtolines vertybes ir moralės sampratą. Buržuazinę moralę turėjo pakeisti nauja – tarybinė – moralė. J. Stalino laikais buvo teigiama, kad nėra bendražmogiškos moralės – tik klasinė. Tai reiškė gailestingumo klasiniam priešui neigimą ir visų moralės normų siejimą su klasių kova ir proletariato pergalės siekiu.
Po J. Stalino mirties tokia kovinė moralė pamažu silpo ir buvo keičiama iš esmės bendražmogiškos moralės principais, primenančiais krikščionybės tiesas, tik pavadintas kitais žodžiais. Ryškus to pavyzdys – 1961 m. priimtas „Komunizmo statytojo moralinis kodeksas“, kuriame buvo nurodyta dvylika etikos principų. Šis kodeksas turėjo būti socialinės kontrolės priemonė siekiant įtvirtinti Komunistų partijos valdžią ir ugdyti tinkamus piliečius. Nors siekiant įdiegti naujas vertybes vykdytos didžiulės ideologinės kampanijos, „naujasis tarybinis žmogus“ jų neperėmė, o senosios – krikščioniškos – vertybės gerokai nusilpo. Dėl to susiformavo „Komunizmo statytojo moralės kodekse“ nurodytiems principams priešinga moralė: abejingumas komunistinėms idėjoms ir Sovietų Sąjungai kaip tėvynei, nesąžiningumas darbe, netvarūs šeimos santykiai, pakantumas neteisybei, tinginystei, nesąžiningumui ir pan. Tai geriausiai liudija sovietinio projekto nesėkmę.

Knygų serija „Tavo moralinis kodeksas“. Maskva, 1962 m.__ „Tarybinių žmonių gyvenime vis labiau įsitvirtina komunizmo statytojo moralinio kodekso principai. Tačiau jie įsitvirtina ne savaime, o atkaklioje kovoje prieš praeities atgyvenas, šluojant iš kelio visą tą praeities purvą, kurį atskiri žmonės yra atsinešę iš buržuazinės santvarkos arba kurį imperialistinis pasaulis mėgina drabstyti mums po kojų.“ Balsys A. Žmogaus pozicija. Vilnius, 1966.

Religija

Iš karto po Lietuvos okupacijos naujoji komunistų valdžia paskelbė, kad Bažnyčia atskiriama nuo valstybės, o mokykla – nuo Bažnyčios. Tai didžiulis perversmas, turint omenyje, kad didžiąją Lietuvos visuomenės dalį sudarė katalikai. Sovietų valdžia ir siekė jei ne sunaikinti religiją, tai bent sudaryti tokias politines ir socialines sąlygas, kad ji pati sunyktų. To siekiant sovietmečiu uždraustos religinės organizacijos, beveik sustabdyta ir griežtai kontroliuota religinės literatūros leidyba, mokyklose panaikintos tikybos pamokos, bažnyčiose apsunkinta vaikų katekizacija ir lankymasis pamaldose. Visos bažnyčios paskelbtos valstybės nuosavybe, daugelis esančių didžiuosiuose miestuose uždarytos ir imtos naudoti bendrosioms reikmėms. J. Stalino laikais imtasi ir tiesioginės prievartos: kunigų areštų, bausmių ir deportacijų neatsisakiusiems pašaukimo vienuoliams, represijų prieš praktikuojančius tikinčiuosius. Nors postalininiu laikotarpiu masinės represijos prieš tikinčiuosius silpo, vis dėlto aktyviausi kunigai ir tikintieji už tikėjimo tiesų skelbimą buvo persekiojami ir net teisiami.
Viešas tikėjimo išpažinimas smerktas visą sovietmetį, bet dalis žmonių ir toliau neatsisakė religinės praktikos. Be ateizacijos politikos, religijos įtaką visuomenei mažino ir modernizacija, naikinusi tradicines kaimo bendruomenes ir gyvenimo būdą. Tokios aplinkybės vis dėlto nesugebėjo sunaikinti Bažnyčios – religinės bendruomenės užėmė labai svarbų vaidmenį išsivadavimo judėjime ir daugeliu atveju tapo disidentinės veiklos centrais.

Medalionas. XX a. 5–6 deš. Taurė. Rusijos SFSR (Petrozavodskas), 1953 m. Taurė dovanota Lietuvos SSR greitojo čiuožimo komandai Karelijos-Suomijos SSR sportininkų.__ „Civilinę apeigą priešpastačius religinei, būtų sugriautas pastoviausias ir tvirčiausias religijos elementas – religinio kulto apeigos, mistifikuojančios labai svarbius asmeninio gyvenimo įvykius. Sutraukius ir sugriovus šias svarbias religijos grandis, suirtų ir pati religinio auklėjimo sistema, iškristų svarbūs jos komponentai. Juk kiekvienas katalikas ir apskritai krikščionis yra krikštijamas, sutvirtinamas, sutuokiamas bažnyčioje ir su religinėmis apeigomis palaidojamas. Tokiu būdu kultas tampa priemone su religija susijusiems jausmams dirginti, religinei ideologijai ir mitologiniams vaizdiniams stiprinti.“ Pečiūra P. Tradicijos vakar ir šiandien. Vilnius, 1974.

Tapatybės transformacija

Siekiant įtvirtinti naują sovietinę santvarką, teko „perrašyti“ tarpukario istoriją, trinti ligtolinės Lietuvos valstybės atmintį, naikinti jos egzistavimo įrodymus. Kontroliuojant viešumoje skelbiamą informaciją buvo galima visu valstybės svoriu prislėgti žmogų ir taip keisti jo tapatybę. Buvo ne tik perrašomi istorijos vadovėliai, naikinamos ideologiškai nepriimtinos knygos, cenzūruojama meninė kūryba, bet keičiama ir gyvenamoji aplinka. Pakeisti gatvių pavadinimai, iš esmės pakeistas miestų planavimas, atsirado naujos viešosios erdvės, skirtos sovietinėms apeigoms. Naujos kolūkių gyvenvietės ir jų pastatai aiškiai skyrėsi nuo tradicinio kaimo trobesių, laikomų atsilikimo ženklu. Nemažas vaidmuo keičiant lietuviškąją tapatybę teko priverstiniam rusų kalbos diegimui ir rusiškos kultūros propagavimui. Lietuvišką nacionalinę tapatybę stengiantis pakeisti bendra „broliškų sovietinių respublikų“ tapatybe buvo skatinami tarpusavio ryšiai ir kultūriniai mainai su kitomis Sąjungos respublikomis.
Tautą mėginta paversti liaudimi. Tokia liaudies tapatybė leido išreikšti visuomenėje rusenančius tautinius jausmus ir kartu nuslopinti pavojingus politinės nepriklausomybės siekius. Vis dėlto režimui nepavyko to pasiekti. Kai tik valstybinis spaudimas nusilpo, etnografinis savitumas virto tautinio išskirtinumo demonstravimu ir pradėjo reikšti atskirumo ir atsiskyrimo siekius.
Žinoma, tapatybę keitė ne tik valstybės pastangos – dar didesnę įtaką darė ir besikeičiantis gyvenimo būdas, ekonominiai ir socialiniai pokyčiai. Tai sukūrė gana antirusišką, konservatyvią, gynybinę tapatybę, kuri puoselėjo nepriklausomybės atmintį, pagaliau prasiveržusią Sąjūdžio mitinguose.

Tautinė juosta „Černiachovskio kolūkiui – 25“. XX a. 8–9 deš.__ „Kaip kiekvienos tarybinės tautos, taip ir lietuvių praeities kultūros palikimas tapo ir bendra socialistinės kultūros dalimi, nes buvo panaudotas esminiam kultūrinės revoliucijos uždaviniui spręsti – kelti visų tarybinių tautų ir tautybių kultūros lygį.“ Šepetys L. Kultūra ir mes. Vilnius, 1985.

Kasdienybė

Gyvenimą sovietinėje Lietuvoje sudarė ne tik oficialiai propaguoti vyriausybės planai ir sovietinės modernizacijos projektai, bet ir žmonių kasdienybė, veikiama šių planų ir realių galimybių juos įgyvendinti. Visuomenėje vis stiprėjo netikėjimas tuo, kas buvo teigiama oficialiojoje spaudoje ar sovietinėje statistikoje – suvokta, kad viešoji informacija neatspindi tikrovės, yra melaginga ar iškreipia realybę. Sovietinėje valstybėje į savarankišką, valstybės nekontroliuojamą žmogaus veiklą buvo žvelgiama įtariai, ji dažnai persekiota. Tai skatino žmonių abejingumą darbui, slopino iniciatyvumą ir savarankiškumą. Tokia padėtis, kaip ir sisteminės planinės ekonomikos ydos, prisidėjo prie nuolatinio įvairiausių buities prekių trūkumo. Kita vertus, tokios sudėtingos sąlygos skatino žmonių apsukrumą ir lavino kūrybinius įgūdžius stengiantis vieną ar kitą daiktą gauti ar pasidaryti pačiam. Prekės dažnai buvo perkamos ne dėl to, kad jų reikia, o dėl to, kad šiuo metu yra ką pirkti („išmetė“). Nuolatinis trūkumas ir stiprūs pažinčių tinklai sudarė galimybes klestėti korupcijai – per pažintis dažnai buvo gaunamas geresnis darbas, automobilio ar buto paskyra, įstojama į prestižinę specialybę aukštojoje mokykloje ir pan.
Sovietinę kasdienybę taip pat veikė visuomenės atskyrimas nuo Vakarų, lėmęs kultūrinį kitoniškumą ir Vakarų kultūros artefaktų palankų vertinimą ir idealizavimą. Valstybei kontroliuojant visas gyvenimo sritis, kasdienybėje imta stengtis išvengti šių apribojimų ar jais pasinaudoti.

„Sietka“ (tinklelis). XX a. 8 deš.__ „[…] tokios „sietkos“ turinys būdavo lyg parodoje – viskas matyti. Bet sovietinių žmonių tai nelabai jaudino – mūsų žmogus iš parduotuvės nesinešdavo nieko tokio, ko jo kaimynai, giminės, bendradarbiai negalėtų sau leisti. Visi lygūs: visi su arbūzu, pieno pakeliu, pakeliu vermišelių, dešra ir duona.“ Бацман A. С надеждой на АВОСЬку // Собеседник, 2008.

Interaktyvi erdvė

Interaktyvi erdvė – tai erdvė, kurioje muziejaus lankytojas individualiai susipažįsta, kokiomis pastangomis ir priemonėmis sovietinis totalitarinis režimas kūrė naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Interaktyvi erdvė išsidėsčiusi centrinėje kiekvienos ekspozicinės salės dalyje ir aktyvuojama lankytojui įžengus į užuolaida apribotą erdvę virš stiklinių grindų. Čia lankytojai gali peržiūrėti skirtingas veiklas: sovietinės propagandos melo demaskavimo vaizdo siužetus, nuotraukų galeriją, viktoriną ir sovietinio laikmečio žodyną.

Prisiminimų alėja

Prisiminimų alėja – tai erdvė, skirta konkrečių žmonių ir ideologizuotų personažų prisiminimams. Pro atitrauktas užuolaidas galima pamatyti žmonių, gyvenusių sovietų laikais, portretus ir trumpus pristatymus. Einant alėja girdisi prisiminimai – vieni tyla, kiti – garsėja. Aiškiai išgirsti prisiminimą galima pasinaudojus išmaniojo gido pagalba ir sustojus prie konkretaus personažo. Prisiminimų alėja įdomi ne tik norint sužinoti skirtingo amžiaus, socialinio sluoksnio, pažiūrų ar kitokią žmonių istoriją, bet ir per ją suvokiant, kad už vienspalvės minios slepiasi individualūs žmonės. Neįsiklausius į kiekvieno jų nuomonę girdisi tik daugiabalsis šnabždesys.

Interaktyvusis filmas „Vienas žmogus, du likimai“

Prisiminimų alėja baigiasi užuolaidomis pridengta „autentiška zona“, kurioje lankytojas kviečiamas pareikšti savo nuomonę, pasitikrinti, kiek jame pačiame yra homo sovieticus.
Lankytojas, atsistojęs nurodytoje vietoje, yra nufotografuojamas. Abiejuose ekranuose pateikiami tarsi du galimi skirtingi lankytojo-personažo likimai. Kairiajame ekrane rodoma tai, kas vykdavo su žmogumi, prisitaikančiu prie totalitarinės sistemos nubrėžtų taisyklių. Lankytojo atvaizdas įkeliamas į sovietinių laikų gyvenimo ir buities realijų vaizdą. Dešiniajame ekrane rodoma situacija, kai žmogus nepritapdavo prie režimo arba bandydavo pasipriešinti totalitarinei sistemai. Lankytojo atvaizdas rodomas kaip totalitarinės sistemos sekimo ir susidorojimo objektas.

Informacija lankytojams

Muziejus „Projektas – HOMO SOVIETICUS“

Užsakovas ir istorinės ekspozicijos dalies autorius
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Ekspozicijos dizainas, techninio ir darbo projektų autorius
Darius Baliukevičius

Ekspozicijos darbo projektą parengė
UAB „FORTEco“

Ekspoziciją įrengė
UAB „Amvesta“, UAB „MultimediaMark“, UAB „Salgesta“, UAB „Vilniaus kompiuterių servisas“

 

Eksponatus suteikė (dėkojame):