„Projektas – HOMO SOVIETICUS“

Įvadas

Tuskulėnų dvaro rūmuose rodoma ekspozicija „Projektas – HOMO SOVIETICUS“, kuria siekiama atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones kurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Tai bandymas suprasti Sovietų Sąjungoje ir sovietinėje Lietuvoje gyvenusį žmogų, kartais dar vadinamą homo sovieticus, ir kartu parodyti, kokiomis sąlygomis jis gyveno ir koks buvo.
Per daiktus, tekstus, atsiminimų fragmentus ir kitus tą pasaulį atspindinčius eksponatus siekiama atskleisti to laikmečio dvasią ir bendrus sovietinės epochos ypatumus. Siekiant pabrėžti sovietmečio daugialypiškumą ir vidinius paradoksus visa ekspozicija pateikiama trimis lygmenimis: viršutinėje ekranų ir eksponatų dalyje – tai, kas buvo matoma viešai, oficialiai skelbiama ir propaguojama; per vidurį – tai, kokia buvo žmonių kasdienybė, kas buvo laikoma „normaliu“ dalyku; apačioje – sovietinio „normalumo“ nukrypimai: nuo nusikalstamumo iki nepasidavimo ir priešinimosi sistemai ir t. t. Žinoma, toks padalijimas yra sąlygiškas – gyvenime juk viskas susipina. Galbūt ne vieno eksponato vieta kels abejonių ar atrodys, kad jį reikėtų perkelti kitur.
Eksponatų aprašuose siekta pabrėžti sovietinės tikrovės paradoksalumą, vidinį prieštaringumą. Visa tai atskleidžia esminį šios ekspozicijos bruožą – ji nebaigtinė, kaip nebaigtinis ir sovietmečio vertinimas ar pastangos jį suprasti.

Įvadas

Kultūra

Sovietmečiu vykdyta didelė kultūrinė revoliucija, kuria siekta sukurti naują, partinės ir valstybinės struktūrų kontroliuojamą, pažangiausią ir humaniškiausią pasaulyje sovietinę kultūrą. Pagrindinis jos tikslas buvo įdiegti žmonėms ideologizuotą pasaulėžiūrą. Paveikumo būtinybė lėmė menininkams keliamą griežtą reikalavimą, kad kūryba turi būti suprantama liaudžiai. Dėl to, įsigalėjus socialistiniam realizmui, itin kritikuoti modernesnės formos ieškojimai. Stalininei kultūrai būdingas besaikis Komunistų partijos, Sovietų Sąjungos pasiekimų ir vadovų, ypač J. Stalino, šlovinimas, rusų kultūros aukštinimas ir praeities, buržuazinės kultūros (taip pat ir lietuvių) niekinimas.
Po J. Stalino mirties kultūros politikoje vis mažėjo ideologinių suvaržymų, atsirado daugiau galimybių ne tik parodyti dalį „buržuazinio“ lietuvių kultūros palikimo, pristatant jį per marksizmo-leninizmo prizmę, bet ir kurti naujas raiškos formas. Gana daug galimybių teikė rėmimasis „lietuvių liaudies“ folklorine tradicija. Ja menininkai pateisino savo tikslą – modernią formą.
Vėlyvuoju sovietmečiu silpnėjant ideologiniam spaudimui, modernios Vakarų kultūros srovės vis lengviau pasiekdavo Sovietų Sąjungą, darė vis didesnę įtaką menui ir visuomenei. Imta masiškai žavėtis populiariąja Jungtinių Amerikos Valstijų kultūra, paskatinusia Sovietų Sąjungoje ir tokius neformalius jaunimo judėjimus kaip hipiai, pankai, metalistai ir kt. Vis dėlto net ir tokia modernizuota sovietinė kultūra gyventojų sąmonėje netapo visaverte vakarietiškos kultūros alternatyva.

Radiola „VEF RADIO“. Latvijos SSR, 1965 m. Rygos valstybinis elektrotechnikos fabrikas.__ „Kartą vėlyvą vakarą stotelėje prie konservatorijos, visai arti saugumo rūmų, laukiau troleibuso. Staiga išgirdau „Amerikos balso“ stoties transliaciją. Paskutiniųjų žinių, rankoje laikydamas mažą aparatą, klausėsi taip pat jaunas žmogus. Jis visai nesivaržė, kad toje stotelėje buvo daug laukiančiųjų, tarp jų ir vienas kitas uniformuotas.“ Skuodis V. Žaidimas KGB tinkluose. Vilnius, 1996.

Moralės ir vertybių kaita

Okupavus Lietuvą buvo svarbu pakeisti vietos žmonių ligtolines vertybes ir moralės sampratą. Buržuazinę moralę turėjo pakeisti nauja – tarybinė – moralė. J. Stalino laikais buvo teigiama, kad nėra bendražmogiškos moralės – tik klasinė. Tai reiškė gailestingumo klasiniam priešui neigimą ir visų moralės normų siejimą su klasių kova ir proletariato pergalės siekiu.
Po J. Stalino mirties tokia kovinė moralė pamažu silpo ir buvo keičiama iš esmės bendražmogiškos moralės principais, primenančiais krikščionybės tiesas, tik pavadintas kitais žodžiais. Ryškus to pavyzdys – 1961 m. priimtas „Komunizmo statytojo moralinis kodeksas“, kuriame buvo nurodyta dvylika etikos principų. Šis kodeksas turėjo būti socialinės kontrolės priemonė siekiant įtvirtinti Komunistų partijos valdžią ir ugdyti tinkamus piliečius. Nors siekiant įdiegti naujas vertybes vykdytos didžiulės ideologinės kampanijos, „naujasis tarybinis žmogus“ jų neperėmė, o senosios – krikščioniškos – vertybės gerokai nusilpo. Dėl to susiformavo „Komunizmo statytojo moralės kodekse“ nurodytiems principams priešinga moralė: abejingumas komunistinėms idėjoms ir Sovietų Sąjungai kaip tėvynei, nesąžiningumas darbe, netvarūs šeimos santykiai, pakantumas neteisybei, tinginystei, nesąžiningumui ir pan. Tai geriausiai liudija sovietinio projekto nesėkmę.

Knygų serija „Tavo moralinis kodeksas“. Maskva, 1962 m.__ „Tarybinių žmonių gyvenime vis labiau įsitvirtina komunizmo statytojo moralinio kodekso principai. Tačiau jie įsitvirtina ne savaime, o atkaklioje kovoje prieš praeities atgyvenas, šluojant iš kelio visą tą praeities purvą, kurį atskiri žmonės yra atsinešę iš buržuazinės santvarkos arba kurį imperialistinis pasaulis mėgina drabstyti mums po kojų.“ Balsys A. Žmogaus pozicija. Vilnius, 1966.

03_morale
04_religija

Religija

Iš karto po Lietuvos okupacijos naujoji komunistų valdžia paskelbė, kad Bažnyčia atskiriama nuo valstybės, o mokykla – nuo Bažnyčios. Tai didžiulis perversmas, turint omenyje, kad didžiąją Lietuvos visuomenės dalį sudarė katalikai. Sovietų valdžia ir siekė jei ne sunaikinti religiją, tai bent sudaryti tokias politines ir socialines sąlygas, kad ji pati sunyktų. To siekiant sovietmečiu uždraustos religinės organizacijos, beveik sustabdyta ir griežtai kontroliuota religinės literatūros leidyba, mokyklose panaikintos tikybos pamokos, bažnyčiose apsunkinta vaikų katekizacija ir lankymasis pamaldose. Visos bažnyčios paskelbtos valstybės nuosavybe, daugelis esančių didžiuosiuose miestuose uždarytos ir imtos naudoti bendrosioms reikmėms. J. Stalino laikais imtasi ir tiesioginės prievartos: kunigų areštų, bausmių ir deportacijų neatsisakiusiems pašaukimo vienuoliams, represijų prieš praktikuojančius tikinčiuosius. Nors postalininiu laikotarpiu masinės represijos prieš tikinčiuosius silpo, vis dėlto aktyviausi kunigai ir tikintieji už tikėjimo tiesų skelbimą buvo persekiojami ir net teisiami.
Viešas tikėjimo išpažinimas smerktas visą sovietmetį, bet dalis žmonių ir toliau neatsisakė religinės praktikos. Be ateizacijos politikos, religijos įtaką visuomenei mažino ir modernizacija, naikinusi tradicines kaimo bendruomenes ir gyvenimo būdą. Tokios aplinkybės vis dėlto nesugebėjo sunaikinti Bažnyčios – religinės bendruomenės užėmė labai svarbų vaidmenį išsivadavimo judėjime ir daugeliu atveju tapo disidentinės veiklos centrais.

Medalionas. XX a. 5–6 deš. Taurė. Rusijos SFSR (Petrozavodskas), 1953 m. Taurė dovanota Lietuvos SSR greitojo čiuožimo komandai Karelijos-Suomijos SSR sportininkų.__ „Civilinę apeigą priešpastačius religinei, būtų sugriautas pastoviausias ir tvirčiausias religijos elementas – religinio kulto apeigos, mistifikuojančios labai svarbius asmeninio gyvenimo įvykius. Sutraukius ir sugriovus šias svarbias religijos grandis, suirtų ir pati religinio auklėjimo sistema, iškristų svarbūs jos komponentai. Juk kiekvienas katalikas ir apskritai krikščionis yra krikštijamas, sutvirtinamas, sutuokiamas bažnyčioje ir su religinėmis apeigomis palaidojamas. Tokiu būdu kultas tampa priemone su religija susijusiems jausmams dirginti, religinei ideologijai ir mitologiniams vaizdiniams stiprinti.“ Pečiūra P. Tradicijos vakar ir šiandien. Vilnius, 1974.

Tapatybės transformacija

Siekiant įtvirtinti naują sovietinę santvarką, teko „perrašyti“ tarpukario istoriją, trinti ligtolinės Lietuvos valstybės atmintį, naikinti jos egzistavimo įrodymus. Kontroliuojant viešumoje skelbiamą informaciją buvo galima visu valstybės svoriu prislėgti žmogų ir taip keisti jo tapatybę. Buvo ne tik perrašomi istorijos vadovėliai, naikinamos ideologiškai nepriimtinos knygos, cenzūruojama meninė kūryba, bet keičiama ir gyvenamoji aplinka. Pakeisti gatvių pavadinimai, iš esmės pakeistas miestų planavimas, atsirado naujos viešosios erdvės, skirtos sovietinėms apeigoms. Naujos kolūkių gyvenvietės ir jų pastatai aiškiai skyrėsi nuo tradicinio kaimo trobesių, laikomų atsilikimo ženklu. Nemažas vaidmuo keičiant lietuviškąją tapatybę teko priverstiniam rusų kalbos diegimui ir rusiškos kultūros propagavimui. Lietuvišką nacionalinę tapatybę stengiantis pakeisti bendra „broliškų sovietinių respublikų“ tapatybe buvo skatinami tarpusavio ryšiai ir kultūriniai mainai su kitomis Sąjungos respublikomis.
Tautą mėginta paversti liaudimi. Tokia liaudies tapatybė leido išreikšti visuomenėje rusenančius tautinius jausmus ir kartu nuslopinti pavojingus politinės nepriklausomybės siekius. Vis dėlto režimui nepavyko to pasiekti. Kai tik valstybinis spaudimas nusilpo, etnografinis savitumas virto tautinio išskirtinumo demonstravimu ir pradėjo reikšti atskirumo ir atsiskyrimo siekius.
Žinoma, tapatybę keitė ne tik valstybės pastangos – dar didesnę įtaką darė ir besikeičiantis gyvenimo būdas, ekonominiai ir socialiniai pokyčiai. Tai sukūrė gana antirusišką, konservatyvią, gynybinę tapatybę, kuri puoselėjo nepriklausomybės atmintį, pagaliau prasiveržusią Sąjūdžio mitinguose.

Tautinė juosta „Černiachovskio kolūkiui – 25“. XX a. 8–9 deš.__ „Kaip kiekvienos tarybinės tautos, taip ir lietuvių praeities kultūros palikimas tapo ir bendra socialistinės kultūros dalimi, nes buvo panaudotas esminiam kultūrinės revoliucijos uždaviniui spręsti – kelti visų tarybinių tautų ir tautybių kultūros lygį.“ Šepetys L. Kultūra ir mes. Vilnius, 1985.

05_tapatybe
06_kasdienybe

Kasdienybė

Gyvenimą sovietinėje Lietuvoje sudarė ne tik oficialiai propaguoti vyriausybės planai ir sovietinės modernizacijos projektai, bet ir žmonių kasdienybė, veikiama šių planų ir realių galimybių juos įgyvendinti. Visuomenėje vis stiprėjo netikėjimas tuo, kas buvo teigiama oficialiojoje spaudoje ar sovietinėje statistikoje – suvokta, kad viešoji informacija neatspindi tikrovės, yra melaginga ar iškreipia realybę. Sovietinėje valstybėje į savarankišką, valstybės nekontroliuojamą žmogaus veiklą buvo žvelgiama įtariai, ji dažnai persekiota. Tai skatino žmonių abejingumą darbui, slopino iniciatyvumą ir savarankiškumą. Tokia padėtis, kaip ir sisteminės planinės ekonomikos ydos, prisidėjo prie nuolatinio įvairiausių buities prekių trūkumo. Kita vertus, tokios sudėtingos sąlygos skatino žmonių apsukrumą ir lavino kūrybinius įgūdžius stengiantis vieną ar kitą daiktą gauti ar pasidaryti pačiam. Prekės dažnai buvo perkamos ne dėl to, kad jų reikia, o dėl to, kad šiuo metu yra ką pirkti („išmetė“). Nuolatinis trūkumas ir stiprūs pažinčių tinklai sudarė galimybes klestėti korupcijai – per pažintis dažnai buvo gaunamas geresnis darbas, automobilio ar buto paskyra, įstojama į prestižinę specialybę aukštojoje mokykloje ir pan.
Sovietinę kasdienybę taip pat veikė visuomenės atskyrimas nuo Vakarų, lėmęs kultūrinį kitoniškumą ir Vakarų kultūros artefaktų palankų vertinimą ir idealizavimą. Valstybei kontroliuojant visas gyvenimo sritis, kasdienybėje imta stengtis išvengti šių apribojimų ar jais pasinaudoti.

„Sietka“ (tinklelis). XX a. 8 deš.__ „[…] tokios „sietkos“ turinys būdavo lyg parodoje – viskas matyti. Bet sovietinių žmonių tai nelabai jaudino – mūsų žmogus iš parduotuvės nesinešdavo nieko tokio, ko jo kaimynai, giminės, bendradarbiai negalėtų sau leisti. Visi lygūs: visi su arbūzu, pieno pakeliu, pakeliu vermišelių, dešra ir duona.“ Бацман A. С надеждой на АВОСЬку // Собеседник, 2008.

Interaktyvi erdvė

Interaktyvi erdvė – tai erdvė, kurioje muziejaus lankytojas individualiai susipažįsta, kokiomis pastangomis ir priemonėmis sovietinis totalitarinis režimas kūrė naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Interaktyvi erdvė išsidėsčiusi centrinėje kiekvienos ekspozicinės salės dalyje ir aktyvuojama lankytojui įžengus į užuolaida apribotą erdvę virš stiklinių grindų. Čia lankytojai gali peržiūrėti skirtingas veiklas: sovietinės propagandos melo demaskavimo vaizdo siužetus, nuotraukų galeriją, viktoriną ir sovietinio laikmečio žodyną.
07_erdve
08_aleja

Prisiminimų alėja

Prisiminimų alėja – tai erdvė, skirta konkrečių žmonių ir ideologizuotų personažų prisiminimams. Pro atitrauktas užuolaidas galima pamatyti žmonių, gyvenusių sovietų laikais, portretus ir trumpus pristatymus. Einant alėja girdisi prisiminimai – vieni tyla, kiti – garsėja. Aiškiai išgirsti prisiminimą galima pasinaudojus išmaniojo gido pagalba ir sustojus prie konkretaus personažo. Prisiminimų alėja įdomi ne tik norint sužinoti skirtingo amžiaus, socialinio sluoksnio, pažiūrų ar kitokią žmonių istoriją, bet ir per ją suvokiant, kad už vienspalvės minios slepiasi individualūs žmonės. Neįsiklausius į kiekvieno jų nuomonę girdisi tik daugiabalsis šnabždesys.

Interaktyvusis filmas „Vienas žmogus, du likimai“

Prisiminimų alėja baigiasi užuolaidomis pridengta „autentiška zona“, kurioje lankytojas kviečiamas pareikšti savo nuomonę, pasitikrinti, kiek jame pačiame yra homo sovieticus.
Lankytojas, atsistojęs nurodytoje vietoje, yra nufotografuojamas. Abiejuose ekranuose pateikiami tarsi du galimi skirtingi lankytojo-personažo likimai. Kairiajame ekrane rodoma tai, kas vykdavo su žmogumi, prisitaikančiu prie totalitarinės sistemos nubrėžtų taisyklių. Lankytojo atvaizdas įkeliamas į sovietinių laikų gyvenimo ir buities realijų vaizdą. Dešiniajame ekrane rodoma situacija, kai žmogus nepritapdavo prie režimo arba bandydavo pasipriešinti totalitarinei sistemai. Lankytojo atvaizdas rodomas kaip totalitarinės sistemos sekimo ir susidorojimo objektas.

09_filmas

Informacija lankytojams

Ekspozicijos „Projektas – HOMO SOVIETICUS“ lankymo laikas
(Dvaro rūmai, Žirmūnų g. 1F):

Pirmadienis –
Antradienis –
Trečiadienis 10–18 val.
Ketvirtadienis 10–18 val.
Penktadienis 10–18 val.
Šeštadienis 10–18 val.
Sekmadienis 10–17 val.

Bilietas suaugusiems – 6 €*.
Moksleiviams, studentams ir pensininkams – 3 €*.

* Bilietas suteikia galimybę tą pačią dieną apsilankyti ir muziejinėje ekspozicijoje „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N).

Paskutiniai bilietai parduodami likus 30 min. iki muziejaus darbo pabaigos.

logo_tiketa

Muziejus „Projektas – HOMO SOVIETICUS“

Užsakovas ir istorinės ekspozicijos dalies autorius
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Ekspozicijos dizainas, techninio ir darbo projektų autorius
Darius Baliukevičius

Ekspozicijos darbo projektą parengė
UAB „FORTEco“

Ekspoziciją įrengė
UAB „Amvesta“, UAB „MultimediaMark“, UAB „Salgesta“, UAB „Vilniaus kompiuterių servisas“

Koncepcijos autoriai
Rasa Čepaitienė, Arūnas Streikus, Zita Pikelytė, Margarita Matulytė, Valdemaras Klumbys ir Virginija Rudienė

Eksponatus suteikė (dėkojame):

Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos ypatingasis archyvas
Lietuvos literatūros ir meno archyvas
Lietuvos valstybės naujasis archyvas
Jėzuitų vienuolyno biblioteka
Kauno apskrities viešoji biblioteka
Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka
Lietuvos aklųjų biblioteka
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos karo akademijos Karo mokslų ir technologijų biblioteka
LMA Vrublevskių biblioteka
Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka
Alytaus kraštotyros muziejus
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus
Birštono muziejus
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinis butas-muziejus
Kauno miesto muziejus
Kėdainių krašto muziejus
Kretingos muziejus
Lietuvos aviacijos muziejus
Lietuvos geležinkelių muziejus
Lietuvos jūrų muziejus

Lietuvos liaudies buities muziejus
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Lietuvos nacionalinis muziejus
Lietuvos sporto muziejus
Lietuvos švietimo istorijos muziejus
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Maironio lietuvių literatūros muziejus
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus
Muitinės muziejus
Panevėžio kraštotyros muziejus
Rokiškio krašto muziejus
Šiaulių „Aušros“ muziejus
Trakų istorijos muziejus
Ukmergės kraštotyros muziejus
Utenos kraštotyros muziejus
Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
Vilniaus memorialinių muziejų direkcija
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Zarasų krašto muziejus
Žemaičių muziejus „Alka“
Kauno arkivyskupijos kurija
Kauno arkivyskupijos kurija
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institutas

Kūrybinė fotografų grupė „TRIVA“
Lietuvos kino centras
Lietuvos kultūrizmo federacija
Lietuvos mokslų akademija
Lietuvos muzikos informacijos centras
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo filialas
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Specialieji socialinės globos namai „Tremtinių namai“
Vilniaus universiteto planetariumas
Vilniaus vaikų globos namai
Visagino „Gerosios vilties“ progimnazija
Visagino švietimo centras
VšĮ Antano Sutkaus fotografijų archyvas
VšĮ Vytauto Kernagio fondas

Albinas Šimanauskas
Aleksandras Macijauskas
Aleksandras Rasiulis
Alfredas Rukšėnas
Algimantas ir Mindaugas Černiauskai
Algimantas Kuras
Algimantas Kvedaravičius
Algirdas Markūnas
Aloyzas Stasiulevičius
Ana Miškinienė
Andrius Bendoravičius
Arkadijus Vinokuras
Arnoldas Stasiulis
Arūnas Bubnys
Arvydas Makauskas
Asta Žižienė
Audrius Dabrovolskis
Audronė Juodzevičienė
Aušra Dilinskytė
Aušra Vasiliauskienė
Aušrinė Jurgelionytė
Beata Stanevičienė
Birutė Anaitienė
Birutė Kanevičienė
Birutė Panumienė
Birutė Vidauskaitė-Andziulienė
Česlovas Znamerovskis (Gintaras Znamerovskis)
Daiva Judeikytė
Dalia Urbonienė
Deimantė Kazokaitė
Dmitrij Matvejev
Dmitrijus Bulybenko
Dovilė Lauraitienė
Dovilė Maneikytė
Domicelė Tarabildienė (Rimtas Tarabilda)
Edita Vainorienė
Edmundas Jankūnas
Eduardas Juchnevičius (Martynas Juchnevičius)
Elena Matulionienė
Eugenijus Peikštenis
Gabrielė Šlimaitė-Kadžiulienė
Genutė Šakalienė

Gertrūda Dačiulienė
Gintaras Damanskas
Gintaras Lauraitis
Gintaras Mačeika
Gintarė Marija Vapšienė
Goda Damaševičiūtė
Halina Untanienė
Ieva Bartasevičiūtė
Inga Raubaitė
Irena Giedraitienė
Janina Dunovskaja
Jelena Parasonienė
Joana Jakučionienė
Jolita Šilingienė
Jonas Jagėla
Jonas Kareniauskas
Jonas Kuzminskis (Mykolas Kuzminskis)
Jonas Lenkutis
Jonas Nemanis
Jonas Paršeliūnas
Julijus Balčikonis
Juozas Galkus
Jurga Mačionytė
Karolis Šlivinskas
Kęstutis Grigaliūnas
Kęstutis Litvinienko
Klaudijus Driskius
kun. Dovydas Grigaliūnas
kun. Medardas Čeponis
kun. Robertas Grigas
Laima Dačiulytė
Laima Malinauskaitė-Šimanauskienė
Laima Petrauskienė
Laima Šinkūnaitė
Laimonas Kemėras
Laimutė Jurkienienė
Leonora Žukienė
Lika Kuodienė
Lina Šlapelytė
Lolita Auksė Raudienė
Lukas Sazinas

Manfridas Rodžius
Margarita Starkevičiūtė
Martynas Ervinas Peteraitis
Martynas Tininis
Mindaugas Strockis
Miroslav Grabovki
Nadežda Zajančkovskaja
Napaleonas Petrulis (Ieva Matulionytė)
Nijolė Koženevskaja
Petras Gvazdauskas
Povilas Jakučionis
Ramūnas Skvireckas
Ramusis Lapinskas
Rasa Čepaitienė
Algimantas Žižiūnas (Regina Žižiūnienė)
Renata Stonytė
Rima Misėkienė
Rima Petronėlė Gudelytė
Rimantas Dichavičius
Rimantas Dūda
Rimantas Jankauskas
Rimantas Matulis
Rimantas Petrikas
Rimantas Rimkevičius
Rimtas Tarabilda
Rita Juškevičienė
Rytas Narvydas
Robertas Antinis
Romualdas Kęstutis Augūnas
Romualdas Obelevičius
Romualdas Požerskis
Romualdas Rakauskas
Rūta Trimonienė
Saulius Domarkas
Saulius Kruopis
Saulius Pilinkus
Sergėjus Jovaiša
sesuo Gerarda Elena Šiuliauskaitė
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
Sigita Kasparaitė
Sigita Žilionytė

Sigitas Baltramaitis
Silvestras Džiaugštas
Silvija Kurienė
Simona Mekionytė
Stanislovas Stasiulis
Tautvydas Kontrimavičius
Teresė Birutė Burauskaitė
Tomas Petrauskas
Vaidas Rindzevičius
Vaidenė Grybauskaitė
Valentinas Antanavičius
Valerij Koreškov
Vilius Puronas
Vilma Dubonienė
Vilma Juozevičiūtė
Vincas Dilka (Teodora Dilkienė)
Vincas Kisarauskas (Aistė Kisarauskaitė)
Violeta Baranovskienė
Violeta Jasinskienė
Virgilijus Šonta
Vytautas Daraškevičius
Vytautas Jurkūnas (Vytautas Jurkūnas)
Vytautas Stanionis
Vytautas Starikovičius
Vladas Jankauskas
Vladas Vildžiūnas (Liudvika Pociūnienė)
Vladimiras Tarasov
Zenonas Bulgakovas
Zenonas Tarakevičius
Zigmas Tamakauskas
Zita Buržaitė-Vėžienė
Žana Bugaj
ir kiti, kurie prisidėjo prie šio muziejaus atsiradimo ar įrengimo.