Religija

Iš karto po Lietuvos okupacijos naujoji komunistų valdžia paskelbė, kad Bažnyčia atskiriama nuo valstybės, o mokykla – nuo Bažnyčios. Tai didžiulis perversmas, turint omenyje, kad didžiąją Lietuvos visuomenės dalį sudarė katalikai. Sovietų valdžia ir siekė jei ne sunaikinti religiją, tai bent sudaryti tokias politines ir socialines sąlygas, kad ji pati sunyktų. To siekiant sovietmečiu uždraustos religinės organizacijos, beveik sustabdyta ir griežtai kontroliuota religinės literatūros leidyba, mokyklose panaikintos tikybos pamokos, bažnyčiose apsunkinta vaikų katekizacija ir lankymasis pamaldose. Visos bažnyčios paskelbtos valstybės nuosavybe, daugelis esančių didžiuosiuose miestuose uždarytos ir imtos naudoti bendrosioms reikmėms. J. Stalino laikais imtasi ir tiesioginės prievartos: kunigų areštų, bausmių ir deportacijų neatsisakiusiems pašaukimo vienuoliams, represijų prieš praktikuojančius tikinčiuosius. Nors postalininiu laikotarpiu masinės represijos prieš tikinčiuosius silpo, vis dėlto aktyviausi kunigai ir tikintieji už tikėjimo tiesų skelbimą buvo persekiojami ir net teisiami.
Viešas tikėjimo išpažinimas smerktas visą sovietmetį, bet dalis žmonių ir toliau neatsisakė religinės praktikos. Be ateizacijos politikos, religijos įtaką visuomenei mažino ir modernizacija, naikinusi tradicines kaimo bendruomenes ir gyvenimo būdą. Tokios aplinkybės vis dėlto nesugebėjo sunaikinti Bažnyčios – religinės bendruomenės užėmė labai svarbų vaidmenį išsivadavimo judėjime ir daugeliu atveju tapo disidentinės veiklos centrais.

Medalionas. XX a. 5–6 deš. Taurė. Rusijos SFSR (Petrozavodskas), 1953 m. Taurė dovanota Lietuvos SSR greitojo čiuožimo komandai Karelijos-Suomijos SSR sportininkų.__ „Civilinę apeigą priešpastačius religinei, būtų sugriautas pastoviausias ir tvirčiausias religijos elementas – religinio kulto apeigos, mistifikuojančios labai svarbius asmeninio gyvenimo įvykius. Sutraukius ir sugriovus šias svarbias religijos grandis, suirtų ir pati religinio auklėjimo sistema, iškristų svarbūs jos komponentai. Juk kiekvienas katalikas ir apskritai krikščionis yra krikštijamas, sutvirtinamas, sutuokiamas bažnyčioje ir su religinėmis apeigomis palaidojamas. Tokiu būdu kultas tampa priemone su religija susijusiems jausmams dirginti, religinei ideologijai ir mitologiniams vaizdiniams stiprinti.“ Pečiūra P. Tradicijos vakar ir šiandien. Vilnius, 1974.